Pradžia
Lt En
Pradžia
lt
en

NAUJIENOS

PROJEKTO „ŠIAULIŲ RAJONO TRADICINIAI AMATAI: PAŽINK, ĮAMŽINK, PASIDALINK“ APŽVALGA

2022-11-25 Komentarai (0) Naujienos Dalintis
NAUJIENOS

Tautinis paveldas ir tradiciniai amatai yra svarbi valstybės etninės kultūros dalis. Iš kartos į kartą perduodamos ir išlaikomos istoriškai susiformavusios Kuršėnų krašto amatininkų tradicijos, patirtis ir specialūs įgūdžiai parodo Kuršėnų identitetą bei išskirtinumą.

Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro projektas Kūrybinės dirbtuvės „Tradiciniai amatai: pažink, įamžink, pasidalink“ yra puiki priemonė norint išsaugoti ir perduoti Kuršėnų krašto senuosius amatus ateities kartoms. Pasitelkiant kino kameras ir fotoaparatus kūrybinių dirbtuvių / laboratorijos dalyviai fiksavo Šiaulių rajono amatus – puodininkystę ir medžio drožybą. Smagu, kad į projektą įsitraukė Šiaulių rajono tautodailininkai, vaikai, jaunimas ir Kuršėnų krašto bendruomenės nariai.

Projekto pradžioje Kuršėnų daro rūmuose organizavome konferenciją „Tradiciniai amatai videoįrašuose“, kurioje Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro direktorė Birutė Poškienė skaitė pranešimą „Šiaulių rajono tradiciniai amatai ir jų meistrai“. Etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja Zita Kelmickaitė pasakojo apie tradicijų fiksavimo subtilybes „Kodėl įamžinti, ką įamžinti, kaip įamžinti, kad būtų turininga ir amžiams užfiksuota tradicija“. Remdamasi konkrečiais pavyzdžiais Zita Kelmickaitė dalinosi filmavimo ypatumais bei reportažų, siužetų kūrimu. VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Verslo skatinimo ir tautinio paveldo skyriaus vedėjas Paulius Uleckas savo pranešime „Tradicinių amatų išsaugojimas ir įamžinimas – valstybės prioritetas“  nagrinėjo archyvavimo svarbą. Dokumentinių kraštotyrinių filmų kūrėja Rita Ščiglinskienė skaitė pranešimą „Gyvosios tradicijos geroji patirtis“. Konferencijos metu dalyviai susipažino su senaisiais amatais jų įvairove ir išsaugojimo galimybėmis. Galėjo mokytis iš ilgametę patirtį sukaupusių specialistų.

Pasisėmę gerosios patirties konferencijoje kūrybinių dirbtuvių / laboratorijos dalyviai pasinėrė į ilgą, atsakingą darbą. Pirmiausiai reikėjo išmokti teisingai valdyti išmaniąsias technologijas: kino kameras ir fotoaparatus. Šiaulių rajono Meno mokyklos direktorius, Lietuvos kino mėgėjų sąjungos ir Šiaulių meno klubo narys Ramūnas Snarskis dalinosi filmo kūrimo metodinėmis rekomendacijomis, patirtimi, patarimais bei įžvalgomis. Specialistas mokė filmo iškadravimo, montavimo subtilybių.

Susipažinę su  išmaniosiomis technologijomis, dalyviai, vedami smalsumo ir noro pažinti tradicinių amatininkų kūrybinį darbą išvyko į pirmąjį filmavimą pas medžio meistrą Raimondą Baškį. Apsilankius pas medžio meistrą visus sužavėjo jo sodyboje įkurtas „Medinukų muziejus“, kuriame gyvena šimtai autoriaus per kūrybos dešimtmečius išdrožtų etnografijos, pasakų ir realaus pasaulio personažų. Pasak dalyvių „Susidomėję filmavome ir fotografavome įvairius kūrėjo darbus: skulptūras, koplytstulpius, tošinukus, kaukes ir kitus tautodailininko sukurtus kūrinius“. Gražiai išpuoselėtoje kiemo aplinkoje gausu meistro Raimondo Baškio kūrinių, kurie byloja apie menišką jo sielą ir medžio drožybos tradicijų tęsimą. Daugeliui įsiminė jaukus iš šiltas pasivaikščiojimas po rudenėjantį tautodailininko sodą ir išsamus interviu apie medžio drožėjo kūrybinį kelią. Sužinojome, kad menininkas nuo 2002 metų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Pirmą kartą į Liaudies meno draugiją buvo priimtas 1976 metais, dar besimokydamas 10 klasėje. Nuo 2001 m. metų aktyviai dalyvauja visose Šiaulių rajono ir regiono parodose, jo darbai atrenkami į respublikines tautodailės parodas. Raimondas Baškys aktyvus Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos organizuojamų Žemaitijos Užgavėnių kaukių parodų – konkurso dalyvis ir prizininkas. 2018 m. išleido savo medžio skulptūrų knygą „Raimondo Baškio medinukų pasaulis“. Tautodailininkas nebesuskaičiuoja kiek autorinių parodų yra surengęs įvairiuose Lietuvos miestuose.

 Po jaukių pašnekesių apie kūrybinį kelią buvome pakviesti vaišintis žolelių arbata ir paties tautodailininko Raimondo Baškio iškeptu obuolių pyragu. Likome sužavėti medžio meistro svetingumu ir „Medinukų muziejus“ savitumu. Tai vieta į kurią norisi sugrįžti, rekomenduojame nuvykti ir Jums.

Sekanti mūsų viešnagė buvo taip pat netolima, vykome pas tautodailininkę, keramikę Zitą Čekanauskienę (Pastaukienę), kuri gyvena Kuršėnų mieste. Iš Gruzdžių krašto kilusi ir Telšių taikomosios dailės technikume profesinių žinių įgijusi keramikė, jau daugiau nei keturiasdešimt metų puoselėja Kuršėnų puodžių tradicijas. Menininkė savo namuose 2021 metais įkūrė keramikos ir tapybos galeriją. Zita Čekanauskienė nuo 1973 metų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Baigusi mokslus tautodailininkė dirbo Kuršėnuose veikusios dailiosios keramikos gamykloje „Jiesia“, vėliau – Dailės kombinato kūrybinėje grupėje, bet niekada nenustojo mokytis keramikos meno subtilybių iš senųjų Kuršėnų keramikų. Jų kūrybos tradicijas molio dirbinių meistrė išsaugojo iki šių dienų ir sėkmingai jas perduoda jaunesnių kartų keramikams. Keramikė aktyviai kasmet dalyvauja Šiaulių rajono, Šiaulių krašto tautodailininkų parodose. 2021 metais Zitai Čekanauskienei (Pastaukienei) suteiktas Šiaulių rajono Metų tautodailininko vardas. Keramikė išsiskiria nuoširdžiu bendravimu ir begaline meile artimui. Be kūrėjos autorinių darbų galerijoje galėjome pamatyti  jos saugomus Kazimiero Švaikausko grafikos darbus. Šio autoriaus darbus galite pamatyti ir Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Šiaulių Aušros muziejuje, Varšuvos nacionaliniame muziejuje, Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centre.

Negalėjome patikėti, kad 88-erių metų keramikė turi tokią iškalbą, energiją ir polėkį kurti. Mūsų dėmesį prikaustė menininkės keramikos ekspozicijos: „Eglė žalčių karalienė“, „Metų laikai“, smulkiais raštais išmargintos puodynėlės, ąsotėliai, paveikslai. Zita Čekanauskienė (Pastaukienei) yra surengusi autorines parodas Kuršėnuose, Biržuose, Šiauliuose. Taip pat dalyvavo respublikinėse parodose Palangoje, Šiauliuose, Vilniuje. Pokalbio metu dalyviai išgirdo daug negirdėtų istorijų, prisiminimų ir tautodailininkės svajonių. Kūrėjos namai tarsi muziejus, visos namų erdvės išpuoštos keramikos kūriniais, paveikslais, karpiniais. Menininkės šiluma ir atvirumas užburia, stebina, žavi, o svetingumas "nuginkluoja".

Filmavimo komanda sustiprėjo, įgavo dar daugiau patirties ir žinių, po išvykos į Platelių dvaro sodybos tradicinių amatų centrą. Žemaitijos nacionalinio parko etnografė, muziejaus kūrėja Aldona Kuprelytė vedė gerosios patirties seminarą „Tradicinių amatų užfiksavimo svarba“. Ilgametė Šiaulių televizijos laidų kūrėja ir vedėja Neringa Trinkaitė kūrybinių dirbtuvių / laboratorijos dalyviams dalino patarimus, drąsino ir mokė kalbėjimo meno prieš kameras.

Dalyviai turėjo galimybę patys savo rankomis išmėginti senuosius amatus įvairiose edukacijose Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centre: „Molio meistro dirbtuvėje“ su tautodailininku, VII – tuoju puodžių karaliumi Algimantu Tamašausku ir „Medžio drožybos paslaptys“ su tautodailininku, medžio drožėju Raimondu Baškiu. 

Filmavimo grupės šūkis „Pažink, įamžink, pasidalink“ įgavo prasmę. Jau pažinome ir patys išbandėme savo jėgas keramikos ir medžio drožybos amatus.    Laikas judėti toliau, dar liko daug neužfiksuotų gabių Šiaulių rajono tautodailininkų.

Saulėtą dieną išsiruošėme į  Šiaulių rajone esantį turtingą, itin įvairų gamtinį ir kultūrinį kraštovaizdį turintį Kurtuvėnų regioninį parką, kur nuostabios gamtos apsupty yra įsikūrusi tautodailininko Aurimo Šimkaus sodyba. Aurimas Šimkus – kurtuvėniškis skulptorius, medžio drožėjas.

Tautodailininko darbo stilius racionalus, jo kūrinių detalės tikslios, faktūros preciziškos, lyg perkeltos iš tapybos. Menininkas kuria autorines skulptūras iš medžio, bareljefus ir kitus drožinius pagal lietuvių liaudies meno tradicijas, tautosakiniais, religiniais bei kitais motyvais. 2007 metais Aurimas Šimkus tapo tautodailininku, nuo 2008 metų su savo darbais dalyvauja respublikinėse ir Šiaulių krašto tautodailininkų  parodose. 

 2015 m. Aurimas Šimkus gavo netikėtą pasiūlymą – Nebraskos valstijos Omahos miesto (JAV) Lauritzen botanikos sode įrengti medžio skulptūrų taką, kurį organizatoriai pavadino „Saulės taku“. Skulptorius drožėjas sukūrė Saulės vartus, kurie yra lietuviško „SAULĖS TAKO“ slenkstis į LAURITZEN GARDENS botanikos sodo lietuvybės oazę.  Aurimo Šimkaus sukurti vartai iš ąžuolo – Lietuvoje švento medžio - atspindi saulės ir lietuviškos austos juostos simbolikos samplaiką.  Vartai į „SAULĖS TAKO“ medžio skulptūrų ansamblio teritoriją simbolizuoja Omahos (JAV) miesto glaudžius brolybės santykius su saulės miestu Šiauliais (Lietuva). Aurimo Šimkaus sukurti vartai yra ir skulptūrų muziejuje po atviru dangumi Naisiuose. 2011-2012 m. meistras dalyvavo medžio drožėjų plenere “Baltų dievai”, tuomet sukūrė ne tik vartus bet ir daug skulptūrų: „Kalvelis“, „Žemyna“, „Veliuona“, „Medeina“.

Pasak medžio meistro ,,Medžio drožyba jį lydi nuo pat vaikystės“. Būdamas mažas, senelio dirbtuvėse žaisdavo su medžio skiedromis, o eidamas į mokyklą jau drožė pirmus dirbinius. Šiandien menininkas Aurimas Šimkus tikras medžio drožybos amato profesionalas, nes visoje Lietuvoje galima pamatyti tautodailininko rankomis sukurtų kūrinių.

Sekantys mūsų mokymai vyko Kuršėnų dvare turėjome galimybę išklausyti paskaitą „Meninio ir dokumentinio filmo panašumai ir skirtumai“, kuriuos vedė profesionali dailininkė ir kinematografijos specialistė, filmų dailininkė-statytoja Olga Survillo ir Kuršėnų meno mokyklos direktorius Ramūnas Snarskis. Kviečiame ir jus pažinti Kuršėnus – vieną didžiausių rajono miestų. Aplankykite atkurtą itin retai beišlikusios senosios medinės architektūros vertybę – Kuršėnų Gruževskių dvarą. Atvykus į Kuršėnus galima pažinti tradicinius amatus, susitikti su Puodžių karaliumi ar karaliene arba pačiam nusižiesti tikro molio puodą, juk Kuršėnai – Lietuvos Puodžių sostinė. Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras įsikūręs Kuršėnų dvaro sodybos pastatuose: oficinoje ir dvaro gyvenamajame pastate. Oficinoje  – keramikos dirbtuvėse, vyko septintojo Lietuvos Puodžių karaliaus Algimanto Tamašausko ir jo mokinės Alinos Milašienės filmavimas. Keramikai žiedė ir dekoravo, supažindino su molio formavimo ir apdirbimo technikomis, dalinosi patarimais, patirtimi, prisiminimais ir pasakojo apie savo keramikos kelią.

Algimantas Tamašauskas – keramikas, puodžius, kurio darbams suteiktas tautinio paveldo sertifikatas 2017 metais. Tautodailininku tapo 2001 metais, o 2021 metais keramikas gavo tradicinių amatų meistro pažymėjimą. Algimanto Tamašausko visas gyvenimo kelias vedė link tobulėjimo ir profesionalumo puodininkystės amate. Nuo 1983 metų pradėjo dirbti Kauno dailiosios eksperimentinės gamyklos „Jiesia“ Kuršėnų filiale. Ten mokėsi molio žiedėjo specialybės. Keramiko pavyzdžiu ir mokytojais tapo senieji keramikos meistrai – Vladas Radeckas, Jonas Paulauskas, Jonas Vertelis, Virginija Silvestra Šufinskienė. Nuo 2001 metų dirbo ir kūrė savo kūrybinėse dirbtuvėse. 2011 metais Algimantas Tamašauskas buvo numinuotas septintuoju Lietuvos Puodžių karaliumi. 2012 metais pradėjo dirbti Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centre keramikos studijos vadovu, vėliau  tradicinių amatų veiklų organizatoriumi. Šiame amatų centre meistras veda keramikos pamokas – moko jaunąja kartą lipdymo ir žiedimo meno. Puodžius paruošė ir išmokė keramikos specialybės ne vieną jaunąjį keramiką – Alina Milašienę ir kitus. Tautodailininko sukurti darbai ne kartą eksponuoti respublikinėse liaudies meno parodose. 2006 metais – parodoje „Amžių sutartinė“, kuri vėliau buvo eksponuota Alytuje, Telšiuose, Panevėžyje, Marijampolėje, 2009 metais Radvilų rūmuose, 2014 metais Lietuvos taikomosios dailės galerijoje, 2018 metais Šiaulių dailės galerijoje tautodailės parodoje „Lietuvai – 100“ ir kitose autorinėse parodose. 2021 metais keramikas savo darbus eksponavo Šiaulių dailės galerijoje ir pristatė respublikiniam liaudies dailės konkursui „Aukso vainikas“. 2021 metais Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centre organizuotas renginys „Keramikos dienos“, 2022 metais įgyvendintas projektas tuo pačiu pavadinimu. Projekto veiklų organizatorius ir bendraautorius Algimantas Tamašauskas vedė keramikos užsiėmimus. 2022 metais Kuršėnų dvaro rūmuose atidaryta meistro autorinė paroda „Rankų šiluma – molio gyvybei“.

Algimantas Tamašauskas reikšmingai prisideda prie lietuvių tautos etninės kultūros išsaugojimo ir puoselėjimo, meistro rankos kantriai atkartoja senolių puodų marginimo raštus, formas ir perduoda šias žinias jaunajai kartai. Išlaikydamas senąsias puodininkystės tradicijas keramikas nevengia naujų keramikos formų, geba derinti praeities ir šiandienos tradicijas.    

Po filmavimo kūrybinių dirbtuvių / laboratorijos dalyviai buvome pakviesti į edukaciją, kurioje susipažinome su duonos raugo keramika ir jos technika. Keramikos darbai buvo degami aukštoje (1000 laipsnių) temperatūroje ir impregnuojami duonos raugu. Tai unikalus šamotinio molio impregnavimo būdas, kuris nepalieka abejingų. Tai labai senas būdas - neglazūruojama keramika. 

Su specialiomis žnyplėmis traukėme karštus gaminius iš degimo krosnies. Vos ištraukus gaminį reikėjo panardinti kelis kartus į duonos raugą, o vėliau į vandenį. Norėdami sustabdyti dirbinio tamsėjimą, jį skubiai turėdavome vėsinti vandenyje. Kuo ilgiau gaminys laikomas ore, tuo labiau pajuosta. Šio proceso metu indas natūraliai impregnuojasi. Emocijų dirbtuvėse netrūko, nes proceso metu po patalpą pasklinda garų debesis ir raugo kvapas. Raugo keramika yra vienas iš archajiškiausių molio apdirbimo būdų. Mokslininkai yra nustatę, kad jis Baltijos šalyse naudotas dešimtajame – dvyliktajame amžiuose, dar prieš pradedant naudoti glazūrą gaminiams papuošti. Ši keramikos apdirbimo technika nuo kitų skiriasi pirmiausia tuo, kad molinis dirbinys apdirbamas ne glazūra, o raugu. Jis užkepina poras, todėl puodas nepraleidžia vandens ir įvairiai išmargina puodo paviršių.

Meistras sako, kad raugą reikia pasidaryti, bet pirmiausia – nuspręsti, kokį. Tradicinis būdavęs duonos raugas: įmeti duoną į vandenį, palieki, per laiką jis surūgsta. Galima pasidaryti įvairiausio raugo rūšių: kvietinių ir ruginių miltų, kopūstų, burokėlių. Sumaišius kvietinius ir ruginius miltus, pasiekiama didesnių kontrastų. Nuo duonos raugo būna švelnus, nuo burokėlių – rausvas atspalvis. Raugo stiprumas ir kiekis priklauso nuo to, kiek degama molio gaminių.

Džiaugiamės, kad mes kūrybinių dirbtuvių/laboratorijos dalyviai turėjo galimybę patys išbandyti šį nepakartojamą duonos raugo impregnavimo būdą.

Filmavimo komandos vizitai pas Šiaulių rajono tautodailininkus įgavo pagreitį, su nekantrumu vykstame pas medžio meistrą, sta­liaus pro­fe­si­jos mo­ky­to­ją, tau­to­dai­li­nin­ką Vaclovą Tamošaitį. Orams rudenėjant komanda apsilankė kūrėjo dirbtuvėse. Šiau­lių pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­mų or­ga­ni­zuo­to­je rū­mų 25-mečio šven­tė­je Vac­lo­vui Ta­mo­šai­čiui bu­vo įteik­tas Lie­tu­vos pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­mų „Dar­bo žvaigž­dės“ me­da­lis. Vaclovas Ta­mo­šai­tis nuo 1998 me­tų – Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus na­rys, o 2012 me­tais iš­rink­tas Šiau­lių ra­jo­no me­tų tau­to­dai­li­nin­ku, no­mi­na­ci­ja me­džio dro­žė­jui pa­skir­ta už kū­ry­bi­nę, vi­suo­me­ni­nę veik­lą, su­reng­tas pa­ro­das.

 Tautodailininkas 42 me­tus dir­bo Kur­šė­nų po­li­tech­ni­kos mo­kyk­lo­je sta­liaus spe­cia­ly­bės pro­fe­si­jos mo­ky­to­ju. Medžio meistras nuo 1996 me­tų kar­tu su ug­dy­ti­niais da­ly­vau­da­vo tau­to­dai­lės pa­ro­do­se pri­sta­ty­da­mas mo­ki­nių ir sa­vo kū­ry­bi­nius me­džio dar­bus, me­džio dro­žė­jų ple­ne­ruo­se, kū­ry­bi­nė­se sto­vyk­lo­se, kon­fe­ren­ci­jo­se Šiau­lių, Tel­šių, Kel­mės, Plun­gės ir ki­tuo­se ra­jo­nuo­se ir mies­tuo­se, Vo­kie­ti­jo­je. Žy­mi jo pe­da­go­gi­nė lei­dy­bi­nė veik­la: iš­lei­do mo­ko­mą­ją kny­gą „Bal­dų konst­ra­vi­mas“ (2008, bend­raau­to­rė G. Sut­ku­vie­nė), pa­ren­gė me­to­di­nę me­džia­gą „Dvis­luoks­nių du­rų ga­my­ba“, kons­pek­tus: „Me­die­nos ap­dir­bi­mas me­cha­ni­zuo­tu bū­du“, „Miš­ko bal­dų ga­my­ba“, „Me­die­nos ap­dir­bi­mas ran­ki­niu bū­du“. Vac­lo­vas Ta­mo­šai­tis da­ly­va­vo tarp­tau­ti­niuo­se mai­nų pro­jek­tuo­se Šve­di­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je, Mal­to­je, va­do­va­vo mo­ki­nių iš Vo­kie­ti­jos pra­kti­nei sta­žuo­tei. Jo kū­ry­bi­niai dar­bai džiu­gi­na dau­ge­lį: prie Kul­tū­ros cent­ro sto­vi iš par­ke au­gu­sios guo­bos pa­da­ry­ta skulp­tū­ra, skir­ta iš Kur­šė­nų ki­lu­siai re­ži­sie­rei, ak­to­rei Ka­zi­mie­rai Ky­man­tai­tei at­mi­nti, į Kur­šė­nus at­va­žiuo­jan­čius per Ven­tos til­tą žie­di­nė­je san­kry­žo­je džiu­gi­no jo me­džio dar­bas, puo­džių sos­ti­nės sim­bo­lis „Ąso­tis“. Kur­šė­nų Dau­gė­lių pa­grin­di­nės mo­kyk­los bend­ruo­me­nę džiu­gi­na me­di­nė skulp­tū­ra „Pe­lė­džiu­kas“, trem­ti­niai dė­kin­gi už Trem­ti­nių kry­žių Kur­šė­nuo­se 1941–1953 me­tų ge­no­ci­do au­koms at­min­ti. Se­no­vės Bal­tų die­vų skulp­tū­rų par­ke Nai­siuo­se pa­si­tin­ka Vac­lo­vo kur­ta skulp­tū­ra ,,Pat­rim­pas“, o Kuršėnų dvaro parke skulptūra „Keltininkas“ ji puošia Ventos upės pakrantę nuo 2020 metų.

 Tau­to­dai­li­nin­kas, pro­fe­si­jos mo­ky­to­jas Vaclovas Ta­mo­šai­tis, ne kar­tą ap­do­va­no­tas Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos, Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro, Kur­šė­nų se­niū­no už Kur­šė­nų mies­to ir Šiau­lių ra­jo­no var­do gar­si­ni­mą ir me­ni­nę kū­ry­bi­nę veik­lą, taip pat ap­do­va­no­tas ki­tų ra­jo­nų me­rų, pa­ro­dų ir ple­ne­rų ren­gė­jų pa­dė­ko­mis. Žy­mios Vaclovo Ta­mo­šai­čio liau­diš­kų se­no­vi­nių ir Že­mai­ti­jos Už­ga­vė­nių kau­kių ko­lek­ci­jos.

Didelė laimė kalbinti tokią patirtį turintį tautodailininką ir matyti, kaip gimsta jo kūriniai.

Nuo medžio drožybos vėl grįžtame prie keramikos. Kiekvienas tautodailininkas pasidalino savo istorijomis nuo ko prasidėjo jų kūrybos kelias, kodėl jie pasirinko senuosius amatus, papasakojo su kokias iššūkiais susiduria, bei kokiose srityse jiems sekasi geriausiai. Dalyviai filmavo, fotografavo senųjų amatų puoselėtojus, amatininkus ir nenuleisdami rankų norėjo sužinoti ir užfiksuoti vis daugiau ir daugiau kūrėjų.

Filmavimo komanda su entuziazmu iškeliavo pas jaunosios kartos atstovę tautodailininkę, keramikę Aistę Jakelaitytę. Kūrėja mus sutiko su plačia šypsena savo namų keramikos studijoje. Šilto ir malonaus susitikimo metu išvydome žiedimo procesą. Keramikos studijoje apstu, įvairiomis spalvomis išpuoštų, mažų ir didesnių puodelių, puodynėlių, figūrėlių, švilpynių, gėlių ir kitų keramikinių kūrinių.

Pro­fe­sio­na­liai dir­ban­ti jau­na ke­ra­mi­kė, tę­sia ge­riau­sių Kur­šė­nų mo­lio  meist­rų tra­di­ci­jas. Kū­rė­ją su mo­liu ir tau­to­dai­lės bend­ruo­me­ne su­pa­žin­di­no dar ma­ma, dir­bu­si Kur­šė­nų kū­ry­bos na­muo­se ke­ra­mi­kos bū­re­lio va­do­ve. Aistė Jakelaitytė 2009 me­tais bai­gu­si moks­lus Kur­šė­nų Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jo­je, ke­le­tą me­tų dir­bo ke­ra­mi­ke ne­di­de­lė­je ke­ra­mi­kos ga­myk­lė­lė­je Vil­niu­je. Po ke­le­rių me­tų įgi­jo fi­lo­so­fi­jos ba­ka­lau­ro laips­nį Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te. Bet likimas keramikę sugražino į Kuršėnus. Nuo 2011 me­tų Ais­tė Ja­ke­lai­ty­tė yra Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rė. Jos pa­šau­ki­mu ta­po jau­nų­jų ke­ra­mi­kų ug­dy­mas įvai­rio­se Kur­šė­nų švie­ti­mo ir ug­dy­mo įstai­go­se. 2014 me­tais ji bu­vo iš­rink­ta Šiau­lių ra­jo­no me­tų tau­to­dai­li­nin­ke. Nuo 2018 metų su savo darbais dalyvauja Šiaulių krašto tautodailininkų parodose yra surengusi ne vieną autorinę savo darbų parodą. 2014 metais iš­rink­ta Šiau­lių ra­jo­no me­tų tau­to­dai­li­nin­ke. Ais­tė Ja­ke­lai­ty­tė veda edukacinius užsiėmimus, dalyvauja respublikiniuose seminaruose ir parodose.

Ankstesnės kūrybos metu keramikė buvo linkusi lipdyti, bet šiuo metu yra pamilusi žiedimą. Save geriausiai atranda lipdydama smulkias, širdžiai mielas figūrėles.

Paskutinioji mūsų kelionė buvo pas keramikus Astą Pigulevičienę ir Rolandą Grunskį. Asta baigė Kuršėnų 1 – ąją vidurinę mokyklą, o Rolandas mokėsi ir baigė Kuršėnų Daugėlių 2 – ąją vidurinę mokyklą. Vėliau Rolandas įstojo į aukštesniąją žemės ūkio mokyklą Gruzdžiuose, kur įgijo veterinaro specialybę. Pabaigęs mokyklą pagal specialybę niekada nedirbo. Rolandas Grunskis 1994 metais pradėjo dirbti Kauno „Jiesios“ Kuršėnų keramikos filiale. Dirbo pakuotoju, molio paruošėju. Kadangi mėgo lipdyti, tai labai norėjo išmokti ir žiesti. Rolandas ir Asta susipažino darbe Kauno „Jiesios“ Kuršėnų keramikos filiale, nuo tada ir nesiskiria. Asta Pigulevičienė aštuoniolikos metų atėjo dirbti į Kuršėnų keramikos cechą. Senajame keramikos ceche mokėsi dekoruoti pas dekoruotoją Janiną Kinelienę. Šiame ceche dirbo nuo 1990 metų iki 2005 metų.

Kuomet klausėmės keramikų pasakojimų, pastebėjome, kad jie vienas kitą puikiai papildo tiek darbe, tiek gyvenime. Interviu metu sužinojome, kad dirbdamas Kuršėnų keramikos filiale buvo labai užsispyręs ir siekė savo tikslų. Pasak keramiko Rolando Grunski „Dieną žiūrėdavau  kaip žiedžia senas žiedėjas Virginijus Verba, o vakarais sėsdavau prie staklių išbandyti save. Taip po truputį įvaldžiau žiedimo techniką“. Vėliau žiedimo gudrybių keramikas mokėsi iš meistrės Virgilijos Silvestros Šufinskienės, keramikų Reginos Mataitienės ir Jono Vilimo.

Interviu metu sužinojome, kad Asta Piguliavičienė mėgsta dekoruoti senaisiais lietuviškais augaliniais raštais. „Raštų mokausi iš Šiaulių „Aušros“ muziejuje esančių senųjų meistrų darbų, taip pat iš P. Galaunės knygoje „Lietuvių liaudies menas (keramika) eksponuotų nuotraukų“.

Šiuo metu Astą Pigulevičienė ir Rolandas Grunskis turi nuosavas keramikos dirbtuves - Rolandas žiedžia, o Asta dekoruoja autorinius darbus. Tradiciniai amatininkai gamina puodus, ąsočius, puodynes, lekus. „Visus mūsų sukurtus gaminius mėgstu dekoruoti senaisiais lietuviškais augaliniais raštais. Raštų mokausi iš Šiaulių „Aušros“ muziejuje esančių senųjų meistrų darbų“. Keramikai dalyvauja įvairiuose keramikų seminaruose, keramikų kūrybinėse stovyklose.

Filmuodami keramikos dirbtuves likome sužavėti. Galybė įvairiausių spalvotų gaminių: sviestinės, puodelių rinkiniai, rankų darbo puodynės skirtos daržovėms raugti, svogūnams ar česnakams laikyti.

 Tokius gabius tautodailininkus, jų darbus, darbo procesą, pasakojimus, aplinką filmuoti ir fotografuoti buvo tikras malonumas, nes jie tvirtai žino savo gyvenimo kelio kryptį, kuri susijusi su jų hobiu – tradiciniais amatais.

Šiaulių r. savicvaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro kultūrinės veiklos koordinatorė Lina Šukienė

Informacija atnaujinta 2022-11-25 13:25

Komentarai

Vardas
El. paštas
Komentaras

Ačiū, komentaras bus matomas kai administratorius jį patvirtins.

{{msg}}

{{comment.time | u2date : 'yyyy.MM.dd'}} {{comment.name}}
{{comment.comment}}