Pradžia
Lt En
Pradžia
lt
en

Naujienos (GN)

PILIGRIMYSTĖ, VEDANTI ŠV. JOKŪBO KELIU, GAIVINA ŽMONES, MIESTELIUS IR UŽMIRŠTUS KAIMUS

2021-07-28 Komentarai (0) Naujienos Dalintis
Naujienos (GN)

Liepos 23–25 dienomis, minint šv. Jokūbo metus ir šv. Jokūbo dieną, kuri šiam šventajam yra paskirta liepos 25-ąją, maldos ir tikėjimo vedini žmonės rinkosi į iškiliuosius atlaidus Kryžių kalne, atgaivintus prieš 24-erius metus, bei į tradicinius šv. Jokūbo atlaidus Šiaulių rajone, Kurtuvėnuose. Tuo pat metu vyko net keli įspūdingi kultūros renginiai: net keturiose savivaldybėse – Šiaulių, Kelmės, Raseinių rajonuose ir Šiaulių mieste – išskirtinio renginio „Bažnyčių naktys“ koncertai, Lietuvos mėgėjų teatrai suvažiavo į 21-ąjį festivalį–konkursą „Kartu“ Kurtuvėnuose, o dar vienas išskirtinis renginys vyko garsiojoje šv. Jokūbo kelio stotelėje – Beinoraičiuose (Pakruojo rajonas), čia, kur stovi garsioji piligrimų klėtelė, atidengtas unikalus koplytstulpis, liudijantis piligrimystėje, nuoširdume ir bendrystėje patiriamus stebuklus. Per visas šias vietas ir renginius visą šį savaitgalį driekėsi ir piligrimų keliai. „Camino Lituano“ bendruomenė keliavo ir drauge atnaujino kelio atkarpų žymėjimą, pavieniai piligrimų būreliai atrado vis naujus piligrimystės maršrutus, atveriančius vis naujus kultūrinius, sakralinius Šiaulių krašto klodus.

Piligrimų kelias visada atveda prie esmės

„Camino Lituano“ bendruomenės piligrimai jau ne pirmą savaitgalį pasitinka Kurtuvėnuose, kuriuos vadina sielos atgaiva ir vienu iš Šiaurės Lietuvos piligrimystės centrų. Kurtuvėnų renginiuose dalyvavo ir vienas „Camino Lituano“ įkūrėjų Marius Minkevičius. Šioje bendruomenėje – įvairiausių profesijų žmonės: žurnalistai, vadybininkai, menininkai, verslininkai. Visus juos sieja šv. Jokūbo kelias ir jame patiriama atgaiva, gyvenimo, tikėjimo, jausmų atsinaujinimas ir begalinis noras padėti.

Šį savaitgalį „Camino Lituano“ piligrimai atnaujino kelio atkarpų žymėjimą Joniškio ir Pakruojo apylinkėse, dalyvavo ant Medvėgalio piliakalnio vykusiame meno ir muzikos festivalyje – apie tai skelbė savo socialinių tinklų paskyrose.

O sekmadienio rytas „Camino Lituano“ piligrimams išaušo Šiaulių rajone, Kurtuvėnuose, kuriuos jie vadina nuostabia vieta, kur vyksta gyvas kultūrinis gyvenimas, skoningai ir aktyviai kuriamas pačių kurtuvėniškių. Piligrimai dalyvavo Kurtuvėnų parapijos namuose atidarytoje Alvido Paškausko medinių skulptūrų parodoje, šv. Jokūbo atlaiduose Kurtuvėnų bažnyčioje, teatrų festivalio renginiuose, o galiausiai kelias sekmadienio popietę atvedė „Camino Lituano“ bendruomenę į netoli Šiaulių ir Pakruojo rajonų ribos esantys mažytį Beinoraičių kaimelį, į keliautojų puikiai pažįstamą Beinoračių klėtelę, pro kurią veda „Camino Lituano“ kelias.

Šiek tiek kitas šv. Jokūbo kelio maršrutas į Kurtuvėnus, o vėliau ir į Beinoraičius atvedė ir tris piligrimes – mažeikiškes Sigridą ir Liną bei klaipėdiškę Liliją. Šios moterys, atostogoms pasirinkančios piligrimystės kelią, iki Kurtuvėnų per septynias dienas jau buvo nuėjusios 130 kilometrų. Kurtuvėnai ir buvo jų kelionės tikslas. O šių metų jų kelionės pradžia buvo Žagarėje, užsukant apžiūrėti įdomiausių miestų, miestelių, įvairių objektų. Šios moterys – pedagogės, jas visas kelionėje lydi gilus, nuoširdus tikėjimas ir malda.

Piligrimai aiškiai ir užtikrintai įvardija, kad vienas įdomiausių Šiaulių rajono miestelių – Kurtuvėnai jau tampa vienu iš Šiaurės Lietuvos piligrimystės centrų dėl čia gyvenančių žmonių, palaikančių vis labiau Lietuvoje besiskleidžiančią piligrimystės idėją. Vienas pagrindinių piligrimystės idėją skleidžiančių žmonių – Kurtuvėnų parapijos klebonas Marius Dyglys, aktyviai prisidedantis prie šv. Jokūbo kelio maršrutų kūrimo, nuolatinio bendravimo su piligrimais ir piligriminėmis organizacijomis, nes ir pats yra aktyvus keliautojas, gidas. Klebono Mariaus ir jo bendraminčių dėka šv. Jokūbo kelias driekiasi ir per Kurtuvėnus, ir per Kryžių kalną. Parapijos namuose šią vasarą įkurtas ir albergas piligrimams, kuriame yra dešimt miegamų vietų.

Labai svetingai piligrimus apnakvyndina ir kurtuvėniškių Jankevičių sodyba “Erelio lizdas“, pamaitina Kurtuvėnų svetingumo simboliu tapusios smuklės šeimininkė Zoselė Kalnikienė. Keliautojai visada vietos randa ir Kurtuvėnų regioninio parko kempinge.

Labai aktyviai piligrimystės idėją skleidžia ir netoli Kurtuvėnų miestelio atsikėlęs gyventi žinomas piligrimas Kęstutis Songaila su šeima. Jo ir bendražygių iš „Camino Lituano“ dėka išbandomi ir atrandami vis nauji vaizdingi piligrimystės maršrutai, vedantys keliautojus per Šiaulių regioną.

Šiemet labai įspūdingai piligrimystės metus pradėjo ir keturių savivaldybių – Šiaulių, Kelmės, Raseinių rajonų ir Šiaulių miesto bendras projektas, vykęs birželį – piligrimystės mėnuo. Pirmasis žygis, kurį organizavo Šiaulių rajono savivaldybė, driekėsi nuo Palendrių vienuolyno iki Kurtuvėnų bažnyčios, jame dalyvavo apie 70 žygeivių, kurių nemaža dalis žygiavo pirmą kartą ir, gavę piligrimų pasus, toliau keliauja ieškoti tikėjimo, prasmės, kūno ir sielos tvirtybės.

Jau įgyvendintas ir dar vienas bendras minėtų keturių savivaldybių projektas – „Bažnyčių naktys“, kurios vyko liepos 23-25 dienomis. Bažnyčiose šį savaitgalį vyko įspūdingi koncertai, vienas jų – ir Kurtuvėnuose, kur išskirtinę programą – koncertą „Ant sidabro tilto“ – polifonines improvizacijas atliko Petras Vyšniauskas (saksofonas), Ilona Klusaitė (smuikas) ir sutartinių giedotojų grupė „Sasutalas“.

Sakralinės ir kamerinės muzikos koncertų ciklą „Muzikinės bažnyčių naktys Šiaulių rajone“ dar 2018 metais pradėjo Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centras. Šiaulių rajone užgimęs projektas – vėlaus vakaro sutemose atverti bažnyčių duris geriausiems rimtosios muzikos atlikėjams buvo pastebėtas kitų savivaldybių ir šiemet išaugo į platesnį keturių savivaldybių renginį, kuris skirtas šv. Jokūbo metams ir į kurį jau veda piligrimų keliai.

Beinoraičių klėtelės stebuklai jau sklinda po pasaulį

Sekmadienį, po iškiliųjų šv. Jokūbo atlaidų Kurtuvėnų bažnyčioje. piligrimai, Kurtuvėnų parapijos klebonas Marius Dyglys išvyko į Beinoraičius – nedidelį kaimelį Pakruojo rajone netoli Naisių ir ribos su Šiaulių rajonu. Kaip rasti Juozapaičių sodybą parodo šv. Jokūbo kelio kriauklė nupiešta kaimo ant asfalto ties posūkiu į sodybą.

Kaime – vos keletas trobų. Prie vienos jų – susibūrimas, čia netrukus bus atidengtas koplytstulpis su šv. Jokūbo skulptūra. Sodybos šeimininkė Danutė Juozapaitienė, kukli ir besišypsanti, pirmuosius lietuvių trėmimus 1941 metų birželį iškentusi moteris, stovi prie savo gėlių darželio ir visiems šypsosi. Tai jos sūnaus – Jono Juozapaičio, žinomo keliautojo, piligrimo, montažo režisieriaus sumanymas pastatyti koplytėlę šv. Jokūbo garbei. Jonas drauge su žmona menininke, lėlių kūrėja Jolita ir seserimi žinoma muzikos pedagoge šiauliete Marija Kaubriene pasakoja apie tai, kaip jų mamos sodyba tapo šv. Jokūbo kelio dalimi.

Jonas su Jolita yra keliautojai, piligrimai. Jolitos pasakojimu, jie labai dažnai patys keliaudami per Lietuvą patiria, kad piligrimams labai trūksta vietų tiesiog prisėsti, pailsėti, pavalgyti, taip visų akys pakrypo į senąją sodybos klėtelę, kuri pamažu ir tapo piligrimų poilsio stotele – atsigerti, pasėdėti ir – vėl į kelią. Kai vieną pavasarį Juozapaičių sodybą pasiekė jaunas keliautojas, kuriam taip skaudėjo kojos, kad nebegalėjo žengti nė žingsnio, jau nebebuvo abejonių, ar reikia klėtelėje pastatyti lovą, kad nuvargę piligrimai turėtų kur ištiesti kojas ir pailsėti. Taip pamažu atsirado piligrimų pamėgtas albergas.

Klėtelė piligrimams atvira jau apie dvejus metus, čia visada yra piltuvėlis, kad piligrimai galėtų ne tik vietoje atsigerti gaivinančio vandens, bet ir pripildyti savo butelius tolimesnei kelionei.

Jolita pasakojo, kad iki to laiko, kai pro Beinoraičius dar nebuvo pasukęs šv. Jokūbo kelias, kaimas atrodė visų užmirštas, atokus ir nykstantis. Piligrimystė į kaimą atnešė judesį, gyvybę ir naujų idėjų.

Jono brolis Paulius gyvena su mama sodyboje ir yra vadinamas šv. Jokūbo kelio sargu, nes rūpinasi visais einančiais šv. Jokūbo keliu pro Beinoraičius – ir užsukančiais į jų klėtelę permiegoti, ir su palapinėmis tiesiog kieme ant žolės įsikūrusiais pailsėti piligrimais.

Klėtelė pamažu „apaugo“ daiktais, simboliais ir ženklais, saugančiais ir lydinčiais piligrimų poilsį, primenančiais buvusias dienas ir senąją kaimo kultūrą. Sodybos gyventojai tiksliai neskaičiuoja piligrimų – kiekvieną pasitinka svetingai, uždeda antspaudą, pakviečia pailsinti kojas ir kūną, tačiau tiksliai gali pasakyti – kasmet einančiųjų šv. Jokūbo keliu vis daugėja, kaip ir daugėja pasakojančių žinią apie jaukiąją Beinoraičių klėtelę, itin svetingą piligrimams.

Kai šventam darbui padeda pats Dievas

Šv. Jokūbo skulptūros autorius Saulius Lampickas atvažiavo į koplytstulpio atidarymą pasižiūrėti, kaip ir kur atsistojo jo skulptūra. Jonas su Jolita Kaziuko mugėje, Vilniuje, skulptorių Saulių užkalbino prieš porą metų, papasakojo apie Beinoraičius ir pro juos einantį šv. Jokūbo kelią.

„Smagu, kai sugrįžta laikas, kai vėl atsiranda dvasingų žmonių, kurie didžiausius stebuklus atranda Lietuvoje, nors būna apkeliavę pasaulio“, – džiaugėsi skulptorius Saulius Lampickas.

Šv. Jokūbo skulptūra gimė be didelės skubos, apgalvotai, įsiklausant į šventuosius pasakojimus apie Jokūbą, o koplytėlę skulptūrai padarė ir pastatė pats Jonas.

Jonas Juozapaitis pasakojo, kad apie 1988 metus tėvams įsigijus šią sodybą, joje buvo kalvė ir visi kalvio įrankiai bei įnagiai.

„Viskas, kas panaudota koplytstulpiui kurti, yra iš to, ką radau toje senoje kalvėje – laikančios konstrukcijos iš senų akėčių, saulutė – iš sulūžusių šakių, ratų žiedų ir vinių. O kryželį radome įdėtą į kalvės sienojus, kaip laikiklį kažkokioms senoms grandinėms. Šis kryželis – bažnytinės vėliavos viršūnės dalis, jis buvo nulakuotas senoviniu būdu, valant jį, kryželis dar aitriai kvepėjo sakais. Visa tai sulaukė mūsų dienų ir šv. Jokūbo skulptūros tamsioje kalvėje“, – pasakojo Jonas Juozapaitis.

Kai jau koplytstulpis buvo sukurtas ir jį beliko tik pastatyti numatytoje vietoje, Jono Juozapaičio pasakojimu, pro šalį ėjusios kelios piligrimės sukibo ir padėjo jam pakelti koplytstulpį ir pastatyti jį į vietą.

Piligrimystę skleidžiantis Kurtuvėnų klebonas Marius Dyglys, šventindamas Beinoraičių koplytstulpį piligrimų globėjui šv. Jokūbui kalbėjo: „Prašome padaryti, kad eidami Viešpaties pėdomis ir įsižiūrėdami į šv. Jokūbo pavyzdį jie taptų tobulais žmonėmis pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką. (...) tepasišvenčia tarnybai dėl savo brolių ir seserų, vykdydami savo pareigas žemiškojoje valstybėje“. Laimindamas ir šventindamas piligrimų globėjo šv. Jokūbo koplytstulpį klebonas Marius Dyglys pakvietė visus dalyvaujančius susikibti rankomis ir sukalbėti  „Tėve mūsų“ maldą, kuri skamba kiekvieno žmogaus lūpose svarbiausiais jo gyvenimo momentais.

Kai kelias ateina pats

Jono Juozapaičio sesuo Marija Kaubrienė prisiminė, kaip viskas prasidėjo. Kai prieš keletą metų Jonas su Jolita ėjo šv Jokūbo keliu Ispanijoje, Santiago de Compostela, Beinoraičiuose, prie jų namų sustojo vyras ir ėmė paišyti ženklą. Tai buvo šv. Jokūbo kriauklė.

„Tas vyras mamai pasakė, kad čia bus šv. Jokūbo kelias, kuriuo eis piligrimai. Tai lyg stebuklas, kai brolis eina šv. Jokūbo keliu Ispanijoje, kelias pats ateina prie mamos namų. Taip jau būna, kai kelias pats ateina – tai būna ne šiaip sau – jis atgaivina viską aplinkui, prisikelia kaimas, į kaimą sugrįžo gyvybė ir dvasia. Tą matome kiekvienas iš mūsų ir tikėkimės, kad atgaivinusi mūsų kaimą, ta gyvybės srovė toliau skleisis į žmones, miestus ir kaimus“, – kalbėjo Marija Kaubrienė.

„Visi einantys keliu yra keliautojai, bet tik piligrimai žino, kad yra ir kita kelio prasmė. Ji ne tik fizinė, bet ir dvasinė, nuvedanti, išvedanti ir suteikianti galimybę grįžti prie esmės“, – sakė Jonas Juozapaitis.

Pašventinęs šv. Jokūbo koplytstulpį klebonas Marius Dyglys įteikė sodybos šeimininkams šventintą nevystančią kalto metalo rožę iš Kurtuvėnų šv. Jokūbo bažnyčios ir duonos kepalą, linkėdamas, kad šiuo keliu nepaliautų keliauti žmonės, o piligrimų klėtelės šeimininkai niekada nepritrūktų duonos kasdienės nei sau, nei einantiems kelią piligrimams.

Rita Žadeikytė

Autorės, organizatorių nuotraukos

Informacija atnaujinta 2021-07-28 11:56

Komentarai

Vardas
El. paštas
name
Komentaras

Ačiū, komentaras bus matomas kai administratorius jį patvirtins.

{{msg}}

{{comment.time | u2date : 'yyyy.MM.dd'}} {{comment.name}}
{{comment.comment}}